Apsaugos stebėjimo sistema yra labai jautri žaibo smūgiams, nes lauke sumontuota daugybė stebėjimo įrenginių. Tam priekiniuose stebėjimo taškuose reikia įrengti apsaugos nuo žaibo įrenginius. Stebėjimo centro patalpoje daugiausiai yra tikslūs kompiuteriai ir pagrindiniai įrenginiai. Kai žaibas nutrenkė, pasekmės gali būti neįsivaizduojamos. Todėl stebėjimo kambaryje taip pat reikia sustiprinti apsaugos nuo žaibo dizainą.
Pagrindinis būdas užtikrinti apsaugą nuo žaibo yra numatyti pagrįstą būdą žaibui (įskaitant žaibo elektromagnetinius impulsus) išsikrauti į žemę, o ne atsitiktinai parinkti iškrovos kanalus. Jo prasmė yra kontroliuoti žaibo smūgio energijos išsiskyrimą ir konversiją. Žvelgiant iš techninės pusės, apsauga nuo žaibo turėtų ne tik apsisaugoti nuo tiesioginių žaibo smūgių, bet ir atsižvelgti į apsaugą nuo žaibo elektromagnetinių impulsų, kurie turi didesnę tikimybę sukelti nelaimių ir didesnių netiesioginių nuostolių. Apsaugai nuo tiesioginio žaibo daugiausia naudojami žaibolaidžiai (žaibolaidžiai, žaibo tinklai). Visa žaibolaidis turėtų būti žaibolaidžio sistema, kurią sudaro vieno arba kelių strypų žaibo iškroviklio sistema, žemyn nukreipta sistema, potencialų išlyginimo jungties sistema, įžeminimo sistema ir ekranavimo bei apsaugos žaibo elektromagnetinių impulsų sistema.
Kadangi daugelis stebėjimo kamerų yra įrengtos lauke, jos yra jautrios žaibo smūgiams. Todėl priekinių kamerų apsauga nuo žaibo yra ypač svarbi. Pirmiausia prie maitinimo šaltinio sumontuokite serijinį žemos įtampos maitinimo žaibo iškroviklį arba 220 V centralizuoto maitinimo šaltinio žaibo iškroviklį. Antra, vaizdo signalo linijoje įdiekite vaizdo žaibo iškroviklius su atitinkamomis sąsajomis. Kartu su pakreipimo kamera sumontuokite valdymo grandinės žaibo išimtuvą. Žaibolaidis, galintis apsaugoti kamerą, taip pat turėtų būti sumontuotas lauko kameros atraminio stulpo viršuje ir atitinkamas įžeminimo tinklas (įžeminimo varža turi būti mažesnė nei 10 omų, pageidautina mažesnė nei 4 omai)